Kasdienapmastau.lt

EILINIS LAIKAS · XVIII SAVAITĖ

Šeštadienis

Mt 17, 14–20

Dienos paaukojimo malda

Gerasis Tėve,

štai esu tavo akivaizdoje –

žinau, kad tu visuomet su manimi.

Šiandien vėl panardinu savo širdį

į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį –

jis kasdien dėl manęs aukojasi

ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.

Tegul tavo Šventoji Dvasia

padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,

jo misijos bendradarbiu.

Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis,

darbus ir kentėjimus,

visa, kas esu ir ką turiu.

Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,

ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis

aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos

melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija:

Melskimės, kad didžiuosiuose miestuose, kuriems dažnai būdingas žmonių anonimiškumas ir vienatvė, sugebėtume rasti naujų Evangelijos skelbimo formų ir kūrybingų kelių bendruomenėms kurti.

Melskimės, kad baigtųsi karas Ukrainoje ir Šventojoje Žemėje.

Dienos Evangelija

¹⁴ [Jėzui su mokiniais] atėjus prie minios, prisiartino vienas vyras, puolė prieš Jėzų ant kelių ¹⁵ ir maldavo: „Viešpatie, pasigailėk mano sūnaus! Jis per miegus vaikščioja ir labai kankinasi. Neretai jis įpuola į ugnį ar į vandenį. ¹⁶ Aš atvedžiau jį pas tavo mokinius, bet jie neįstengė išgydyti.“ ¹⁷ Tada Jėzus atsakė: „O netikinti ir sugedusi gimine! Iki kol man reikės su jumis būti? Kaip ilgai jus kęsti? Atveskite jį čia pas mane.“ ¹⁸ Jėzus sudraudė demoną, jisai išėjo, ir tą pačią akimirką berniukas pasveiko.

¹⁹ Likę vieni, mokiniai priėjo prie Jėzaus ir paklausė: „Dėl ko mes negalėjome jo išvaryti?“ Jis atsakė: ²⁰ „Dėl silpno tikėjimo. Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‘Persikelk iš čia į tenai’, ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo.“

Mąstymas

Prašyti tvirto tikėjimo, kad Dievui nėra negalimų dalykų

Atsistosiu minioje prie Jėzaus. Vaizduotės akimis pamatysiu žmogų, kuris braunasi per minią ir puola ant kelių prieš Jėzų. Išgirsiu jo maldaujantį balsą: „Viešpatie, pasigailėk...“. Jis suprato, kad tik Jėzus gali jam padėti.

Pabandysiu susitapatinti su to žmogaus išgyvenimais. Kokia yra dabar mano didžiausia vidinė kančia? Prisiartinsiu prie Jėzaus, pulsiu ant kelių ir pasakysiu Jam apie tai. Kartosiu: „Pasigailėk manęs“.

„Atveskite jį pas mane“. Jėzus nori, kad pas Jį atvesčiau savo artimuosius: kūniškai ir dvasiškai sergančius, kenčiančius, nusivylusius. Įsisąmoninsiu, kad jie taip pat priklauso Jam. Galiu juos kasdieną atnešti prie Jėzaus, kaip tas tėvas savo sūnų.

Žvelgsiu į Jėzų ir stebėsiu, kaip Jis su dieviška galia išvaro piktąją dvasią iš ligonio. Ligonis atgauna sveikatą. Pasakysiu Jėzui apie savo įtampas, sunkias dvasines būsenas, kurios įmeta mane į „vandenį ir į ugnį“. Prašysiu Jo, kad sugrąžintų man ramybės dvasią.

Prisiartinsiu prie Jėzaus ir prašysiu, kad pasakytų, ko labiausiai trūksta mano tikėjimui, kas jį silpnina ir daro mažą.

Jėzus palieka man pažadą, kad jeigu Juo tikėsiu, tai viskas bus man įmanoma. Mano tikėjimas bus patikrintas bėgant laikui. Jis yra kaip garstyčios grūdas, kuris slepia savyje turtus ir gyvybės jėgą. Ką galiu šiandien pasakyti apie savo tikėjimo vaisius?

Atsistosiu prieš Jėzų su sunkiausiais savo gyvenimo reikalais. Iš eilės juos išvardinsiu, atiduosiu Jam ir kiekvieną kartą kartosiu:

„Tikiu, kad Tu viską gali“.