EILINIS LAIKAS · III SAVAITĖ

Šeštadienis

Mk 4, 35–41

Dienos paaukojimo malda

 

Gerasis Tėve,

štai esu tavo akivaizdoje –

žinau, kad tu visuomet su manimi.

Šiandien vėl panardinu savo širdį

į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį – 

jis kasdien dėl manęs aukojasi

ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.

Tegul tavo Šventoji Dvasia

padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,

jo misijos bendradarbiu.

Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis, 

darbus ir kentėjimus,

visa, kas esu ir ką turiu.

Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,

ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis

aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos

melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija:

*

Melskimės, kad malda su Dievo Žodžiu būtų gyvenimo maistas bei vilties šaltinis mūsų bendruomenėse ir padėtų mums kurti broliškesnę ir labiau misijinę Bažnyčią. 

 

Melskimės, kad baigtųsi karas Ukrainoje ir Šventojoje Žemėje.

   

 

Dienos Evangelija

 

35 Tą pačią dieną, atėjus vakarui, jis [Jėzus] tarė mokiniams: „Irkitės į aną pusę!“ 36 Atleidę žmones, jie taip jį ir pasiėmė, kaip jis valtyje sėdėjo. Drauge plaukė kelios kitos valtys. 37 Tuomet pakilo didžiulė vėtra, ir bangos ėmė lietis į valtį taip, kad valtį jau sėmė. 38 Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino jį, šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ 39 Atbudęs jis sudraudė vėtrą ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!“ Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu. 40 O Jėzus tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ 41 Juos pagavo didi baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!“

 

Mąstymas

Prašyti išlaisvinimo iš baimių ir tvirto tikėjimo Jėzaus artumu

Atėjo vakaras. Jėzus palieka minias ir ragina mokinius: „Irkitės į kitą pusę“. Jis kiekvieną dieną tą patį sako ir man: moko, kad kasdien „persikelčiau į kitą pusę“, kad pabūčiau su Juo vienu savo „gyvenimo valtyje“. Ar sugebu tai padaryti?

*

Pasiimsiu Jėzų į savo „valtį“. Žvelgsiu į Jį ir kalbėsiuos apie tai, ką išgyvenau pastarosiomis dienomis: kas mane guodžia ir kas mane liūdina. Jis trokšta mane išklausyti. Kokie jausmai kyla manyje, kai apie tai Jėzui kalbu? 

*

Įsivaizduosiu save sėdintį su Jėzumi valtyje, kai staiga pakyla baisi audra. Didelės bangos mėto valtį ir pripildo ją vandens. Tai gyvenimiškų situacijų, kurios mane užklumpa, įvaizdis. Ar sugebu ir tada žvelgti į Jėzų ir jam visiškai atsiduoti? 

*

Ežeras siautėja, o Jėzus miega valties gale. Kaip suprantu šitą situaciją? Ar ji kelia manyje pasitikėjimą Jėzaus artumu, ar baimę dėl Jo abejingumo? Ar tikiu, kad viskas yra Jo rankose? Ar tikiu Jėzaus jautriu buvimu šalia manęs nevaldomose gyvenimo situacijose? 

*

Įsiklausysiu į persigandusių mokinių riksmą: „Mokytojau, Tau nerūpi, kad mes žūvame!“ Atkreipsiu dėmesį į savo pirmąją reakciją panašiose situacijose. Kas vyrauja manyje: ramybė ar baimė, kad Jėzui nerūpi mano likimas?

*

„Kodėl jūs tokie bailūs?“ Jėzus ragina mane, kad pažvelgčiau į savo abejonių ir baimių šaltinį. Ko ir dėl ko labiausiai savo gyvenime baiminuosi? Kas padeda įveikti mano baimes?

*

Pakviesiu Jėzų į savo gyvenimo audras, baimes ir abejones. Įsivaizduosiu, kad Jėzus atsistoja prie manęs, ištiesia rankas ir sako: „Nutilk, nusiramink“. Visą dieną išlaikysiu tą paveikslą savo širdyje ir kartosiu:

„Jėzau, sugražink man širdies ramybę ir tylą“.

 

 

www.clicktopray.org