Eilinis laikas. XXII savaitė

Ketvirtadienis

Lk 5, 1–11

Dienos paaukojimo malda

 

Gerasis Tėve,

štai esu tavo akivaizdoje –

žinau, kad tu visuomet su manimi.

Šiandien vėl panardinu savo širdį

į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį – 

jis kasdien dėl manęs aukojasi

ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.

Tegul tavo Šventoji Dvasia

padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,

jo misijos bendradarbiu.

Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis, 

darbus ir kentėjimus,

visa, kas esu ir ką turiu.

Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,

ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis

aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos

melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija:

*

Melskimės už tinkamą ir tvarų gyvybiškai svarbių vandens išteklių valdymą, kad visi turėtų lygias galimybes jai naudotis.

  

Melskimės, kad baigtųsi karas Ukrainoje ir Šventojoje Žemėje.

 

   

Dienos Evangelija

 

1 Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis stovėjo prie Genezareto ežero 2 ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. 3 Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties. 4 Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui.“ 5 Simonas jam atsakė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus.“ 6 Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti.

7 Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo. 8 Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ 9 Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę; 10 taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai. O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi.“ 11 Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį.

 

Mąstymas

Prašyti Dievo žodžio pamilimo ir širdies išlaisvinimo nuo to, kas paviršutiniška

Įsivaizduosiu save esantį minioje, kuri spaudžiasi prie Jėzaus. Kiekvienas nori Jį pamatyti ir išgirsti, ką Jis kalba. Jo žodžiai patraukia ir sujudina iki gelmių. Ką galiu pasakyti apie savo troškimus maldoje, kai skaitau Dievo žodį?

*

Jėzus, spaudžiamas minios ant kranto, pasitraukia į Simono valtį. Įlipsiu kartu su Jėzumi į valtį ir atsisėsiu šalia Jo. Stebėsiu Jėzų ir Jo besiklausančią minią. Prašysiu gilaus Jo žodžių galios suvokimo ir prigludimo prie Jo.

*

Jėzus kasdien atsisėda į mano gyvenimo valtį ir sako man: „Irkis į gilumą“. Ar jaučiu troškimą pasiekti maldos, Jo žodžio klausymosi ir santykio su Juo gelmes? Kur esu labiausiai paviršutiniškas ir „seklus“?

*

Žvelgsiu į Simoną, kuris netiki savo akimis. Jis pakluso Jėzaus žodžiams ir štai – valtis pilna žuvų. Jėzaus žodžiai atneša vaisių ten, kur mes patys ne kartą su didžiausiu vargu dirbome tuščiai „kiaurą naktį“. Atiduosiu Jėzui savo kasdienius rūpesčius, bevaises pastangas, savo nuovargį.

*

Pastebėsiu pasimetusio Simono veidą. Simonas jaučia savo menkumą, todėl sako: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš nusidėjėlis“. Kaip aš išgyvenu savo trapumą, silpnumą, nuodėmingumą? Ar nepasiduodu, kaip Simonas, pagundai pasitraukti nuo Jėzaus?

*

Jėzus prisiartina prie manęs. Jis mato iš trapumo kylantį mano pasimetimą, baimę ir sako: „Nebijok...“. Ko labiausiai bijau savyje? Pasakysiu apie tai Jėzui ir atiduosiu Jam.

*

„Jie viską paliko ir nuėjo paskui Jį“. Ką bijau palikti ir prarasti dėl Jėzaus? Ko Jam dar neatidaviau? Dienos metu karštai prašysiu:

„Paimk, Jėzau, mano baimes ir padėk man patikėti Tavo žodžiais“.

 

 

www.clicktopray.org