EILINIS LAIKAS · XVIII SAVAITĖ

Antradienis

Mt 14, 22–36

Dienos paaukojimo malda

 

Gerasis Tėve,

štai esu tavo akivaizdoje –

žinau, kad tu visuomet su manimi.

Šiandien vėl panardinu savo širdį

į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį – 

jis kasdien dėl manęs aukojasi

ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.

Tegul tavo Šventoji Dvasia

padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,

jo misijos bendradarbiu.

Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis, 

darbus ir kentėjimus,

visa, kas esu ir ką turiu.

Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,

ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis

aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos

melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija:

*

Melskimės, kad didžiuosiuose miestuose, kuriems dažnai būdingas žmonių anonimiškumas ir vienatvė, sugebėtume rasti naujų Evangelijos skelbimo formų ir kūrybingų kelių bendruomenėms kurti.

 

Melskimės, kad baigtųsi karas Ukrainoje ir Šventojoje Žemėje.

   

   

Dienos Evangelija

 

22 [Pavalgydinęs minią] Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą, kol jis atleisiąs minią. 23 Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas.

24 Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas. 25 Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. 26 Pamatę jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti. 27 Jėzus tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Aš Esu. Nebijokite!“ 28 Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu.“ 29 Jis atsakė: „Eik!“ Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. 30 Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“ 31 Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ 32 Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. 33 Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“ 34 Perplaukę jie išlipo į krantą Genezarete.

35 Pažinę Jėzų, tos vietos gyventojai išgarsino jį visoje apylinkėje. Žmonės sugabeno pas jį visus sergančius. 36 Jie prašė jį leisti palytėti nors apsiausto apvadą. Ir kas tik palietė – pasveiko.

 

Mąstymas

Prašyti malonės, kad visuose savo sunkumuose priglusčiau prie Jėzaus

Po duonos padauginimo Jėzus liepė mokiniams persikelti į kitą krantą, o pats pasitraukė nuošaliai į kalną melstis. Jis nenori pripažinimo, nes visame, ką daro, ieško Tėvo garbės. Dabar taip pat pasitraukia į šalį.

*

Kontempliuosiu tylų ir nuolankų, visiškai atsidavusį Tėvui Jėzų. Ar savo apaštališkoje veikloje sugebu pasitraukti į šoną? Ar ieškau visų pirma Dievo garbės? Ar neužstoju Jo savimi?

*

Kartu su Jėzumi lipsiu į kalną melstis. Žvelgsiu į Jo besimeldžiantį veidą, klausysiuosi Jo pokalbio su Tėvu. Jėzus kasdien žvelgia į Tėvą ir meldžiasi už mane. Ar tikiu, kad Jėzus paveda mane Tėvui? 

*

Atkreipsiu dėmesį į mokinius, kurie kovoja su bangomis, kad pasiektų kitą ežero krantą. Įsijausiu į jų nuovargį. Jie neatpažįsta pas juos ateinančio Jėzaus. Ar nuovargis, kylantis iš aktyvaus gyvenimo būdo, neužstoja  man Jėzaus?

*

Įsijausiu į Petro, einančio vandeniu pas Jėzų, jausmus. Pabandysiu kartu su juo patirti skendimo momentą. Kada tik gyvenime pradedu skęsti, Jėzus mane gelbėja, jeigu tik atsiveriu Jo pagalbai.

*

Prisiminsiu tuos momentus, kuriuose atrodė, kad niekas negali man padėti. Ar atsimenu momentą, kai ypatingai sunkioje situacijoje pajutau gelbstinčią Jėzaus ranką? Pašlovinsiu Jį už tuos momentus. Prašysiu gilaus Jo artumo pajutimo kritinėse situacijose. 

*

Sąmoningai prisiartinsiu prie Jėzaus su visu savo silpnumu, kad paliesčiau Jo „apsiausto apvadą“. Su tikėjimu kartosiu:

„Gelbėk mane skęstantį“.

 

 

www.clicktopray.org