EILINIS LAIKAS · XIX SAVAITĖ

Ketvirtadienis

Mt 18, 21–35; 19, 1

Dienos paaukojimo malda

 

Gerasis Tėve,

štai esu tavo akivaizdoje –

žinau, kad tu visuomet su manimi.

Šiandien vėl panardinu savo širdį

į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį – 

jis kasdien dėl manęs aukojasi

ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.

Tegul tavo Šventoji Dvasia

padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,

jo misijos bendradarbiu.

Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis, 

darbus ir kentėjimus,

visa, kas esu ir ką turiu.

Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,

ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis

aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos

melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija:

*

Melskimės, kad didžiuosiuose miestuose, kuriems dažnai būdingas žmonių anonimiškumas ir vienatvė, sugebėtume rasti naujų Evangelijos skelbimo formų ir kūrybingų kelių bendruomenėms kurti.

 

Melskimės, kad baigtųsi karas Ukrainoje ir Šventojoje Žemėje.

   

   

Dienos Evangelija

 

21 [Prie Jėzaus] priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ 22 Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.“

23 „Todėl su Dangaus Karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. 24 Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. 25 Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. 26 Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu’. 27 Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą. 28 Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: ‘Atiduok skolą!’ 29 Puolęs ant kelių, draugas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu’. 30 Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą. 31 Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. 32 Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: ‘Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. 33 Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!’ 34 Užsirūstinęs valdovas atidavė jį budeliams, iki atiduos visą skolą. 35 Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui.“

1 Pabaigęs šias kalbas, Jėzus pasitraukė iš Galilėjos ir atėjo į Judėjos sritį, anapus Jordano.

 

Mąstymas

Prašyti laisvos nuo priekaištų ir pykčio bei sugebančios kiekvienam atleisti širdies

Pabandysiu įsijausti į Petro dvasios būseną, kai jis klausia Jėzaus: „Kiek kartų turiu atleisti?“ Jo klausimas gali reikšti, kad jis jau daug kartų atleido kuriam nors žmogui, ir niekas nepasikeitė. 

*

Prisiminsiu situacijas, kuriose praradęs kantrybę klausiau: „Kiek kartų dar turiu atleisti?“ Jėzus sako man: „Visada“. Pasakysiu Jam apie savo sunkiausius santykius, kuriuose bijau eilinio sužeidimo, baiminuosi, kad mano geri norai bus atmesti.

*

Jėzus pasako palyginimą, kad padėtų man priimti sunkius žodžius apie atleidimą. Tai pasakojimas apie mane ir mano gyvenimą, apie mano „skolas“ ir mano „skolintojus“. Prašysiu, Jėzaus, kad savo žodžiais išgydytų mane ir mano mąstyseną.

*

„Turėk man kantrybės...“. Prisiminsiu savo didžiausias klaidas, nuopuolius, nuodėmes, kurių pats sau negaliu atleisti. Pamatysiu kenčiantį Jėzų, kuris kantriai laukia mano atsivertimo.

*

„Valdovas pasigailėjęs...“. Prisiminsiu situacijas, kuriose giliai patyriau Dievo kantrybę, jautrumą, atleidimą ir gailestingumą. Mintimis sugrįšiu į konkrečius įvykius. Pasakysiu apie juos Jėzui. Pašlovinsiu Jį. 

*

„Argi nereikėjo ir tau pasigailėti...“. Gailestingas Jėzus žvelgia ne tik į mane, bet ir į žmones, kurie mane žeidžia. Prašysiu, kad išmokytų mane žvelgti į savo skriaudėjus Jo akimis.

*

Tėvas negali išgydyti mano širdies, jeigu aš atmetu troškimą atleisti kitiems. Prašysiu:

„Tėve, duok man širdį, sugebančią atleisti nežiūrint viso to, kas buvo“.

 

 

www.clicktopray.org