Kasdienapmastau.lt

Eilinis laikas. XXXI savaitė

Ketvirtadienis

Lk 15, 1–10

Dienos paaukojimo malda

Gerasis Tėve,

štai esu tavo akivaizdoje –

žinau, kad tu visuomet su manimi.

Šiandien vėl panardinu savo širdį

į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį –

jis kasdien dėl manęs aukojasi

ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.

Tegul tavo Šventoji Dvasia

padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,

jo misijos bendradarbiu.

Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis,

darbus ir kentėjimus,

visa, kas esu ir ką turiu.

Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,

ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis

aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos

melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija:

Melskimės už tinkamą turto naudojimą, nepasiduodant egoizmo pagundai, kad jis visada tarnautų bendrajam gėriui ir solidarumui su tais, kurie gyvena nepritekliuje.

Melskimės, kad baigtųsi karas Ukrainoje ir Šventojoje Žemėje.

Dienos Evangelija

¹ Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. ² O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo.“ ³ Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą: 4 „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! ⁵ Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ⁶ ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: ‘Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!’ ⁷ Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti.“

⁸ „Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda? ⁹ Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi’. ¹⁰ Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio.“

Mąstymas

Prašyti gilaus patyrimo tiesos, kad Jėzus ieško manęs mano pasimetime

Jau pirmieji šiandienės Evangelijos žodžiai kviečia mane prisiartinti prie Jėzaus ir klausytis Jo, ypač jeigu mane kankina „muitininko ir nusidėjėlio“ savijauta.

Ar trokštu Jėzaus artumo? Ar nepabėgu nuo jo? Kokie jausmai kyla manyje, kai galvoju apie stipresnį ryšį su Jėzumi? Ar nepasmerkiu savęs dėl savo silpnumo?

Jėzus žino viską, kas yra mano širdyje. Įsivaizduosiu, kaip Jis su dideliu švelnumu prieina prie manęs, ima mane už rankos, ir pasakoja palyginimą apie avį. Tai aš esu ta avis, kurios Jis ieško ir su džiaugsmu ima ant savo pečių. Ar tikiu, kad taip yra iš tikrųjų?

Sustosiu ilgėliau ties besidžiaugiančio Jėzaus paveikslu. Įsisąmoninsiu, kad tai aš esu Jo džiaugsmas, kad Jis džiaugiasi kiekvieną kartą, kai vėl mane atranda, ir kad lygiai taip pat džiūgauja Tėvas danguje. Ar tikiu, kad Dievas manimi džiaugiasi? Pasakysiu Jam apie savo jausmus ir patikėsiu Jam save.

Jėzus gydo mano širdį dar vienu palyginimu. Ypač susitelksiu ties įvaizdžiu moters, kuri susirūpinusi ieško savo prarastos brangenybės. Pamatysiu tame įvaizdyje Jėzų, kuris manęs ieško visada, kiek kartų bepasimesčiau. Jis visada yra giliai susirūpinęs dėl manęs.

Jėzus nenuilstamai manęs ieško. Kai pradedu klaidžioti, Jis sielvartauja ir ieško manęs tol, kol atranda. Kontempliuosiu Jėzaus žvilgsnį, kuris rūpestingai žvelgia į mane. Ką sako Jėzus apie dabartinę mano gyvenimo būseną? Atvirai Jo paklausiu.

Mano atsivertimas yra pagrindas džiaugsmui danguje. Nukreipsiu savo žvilgsnį į dangų ir prašysiu tikro atsivertimo malonės:

„Jėzau, kuris manęs ieškai, neleisk, kad slėpčiausi nuo Tavęs“.