III EILINIS SEKMADIENIS

Mt 4, 12–23

Dienos paaukojimo malda

 

Gerasis Tėve,

štai esu tavo akivaizdoje –

žinau, kad tu visuomet su manimi.

Šiandien vėl panardinu savo širdį

į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį – 

jis kasdien dėl manęs aukojasi

ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.

Tegul tavo Šventoji Dvasia

padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,

jo misijos bendradarbiu.

Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis, 

darbus ir kentėjimus,

visa, kas esu ir ką turiu.

Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,

ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis

aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos

melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija:

*

Melskimės, kad malda su Dievo Žodžiu būtų gyvenimo maistas bei vilties šaltinis mūsų bendruomenėse ir padėtų mums kurti broliškesnę ir labiau misijinę Bažnyčią. 

 

Melskimės, kad baigtųsi karas Ukrainoje ir Šventojoje Žemėje.

 

   

Dienos Evangelija

 

12 Išgirdęs, kad Jonas suimtas, Jėzus pasitraukė į Galilėją. 13 Jis paliko Nazaretą ir apsistojo Kafarnaume, prie ežero, kur susieina Zabulono ir Neftalio sritys. 14 Išsipildė pranašo Izaijo žodžiai:

15 Zabulono žeme ir Neftalio žeme!
Paežerės juosta, žeme už Jordano – pagonių Galilėja!
16 Tamsybėje tūnanti tauta
išvydo skaisčią šviesą,
gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje
užtekėjo šviesybė.
17 Nuo to meto Jėzus ėmė skelbti: „Atsiverskite, nes čia pat Dangaus Karalystė!“

18 Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į ežerą; mat buvo žvejai. 19 Jis tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais.“ 20 Tuodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo.

21 Paėjėjęs toliau, Jėzus pamatė kitus du brolius – Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną. Jiedu su savo tėvu Zebediejumi valtyje taisė tinklus. Jis ir tuos pašaukė. 22 Jie, tučtuojau palikę valtį ir tėvą, nuėjo su juo.

23 Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, skelbdamas Karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negales.

 

Mąstymas

Prašyti tvirtumo ir apsisprendimo einant savo pašaukimo keliu

Įsivaizduosiu Jėzų, kuris yra išsekęs po keturiasdešimties dienų pasninko dykumoje ir nueito ilgo kelio į savo gimtąjį Nazaretą. Ten Jį sutiko skaudūs išgyvenimai. Savo kraštiečių Jis buvo išvarytas iš miesto. Kontempliuosiu Jėzų, kuris išgyvena sunkius momentus.

*

Kas yra sunkiausia mano pašaukime, ko labiausiai bijausi? 

*

Jėzus, nepaisydamas skausmingo atmetimo ir žinojimo, kad Jam, kaip ir šv. Jonui Krikštytojui, gresia persekiojimas, pradeda savo misiją.

*

Kur mane siunčia Dievas? Ar savo tarnystėje atsižvelgiu į kitus asmenis? Pagalvosiu apie tuos, kuriuos sunkiausia mylėti, kurių nepriimu. Karštai prašysiu Jėzaus, kad padėtų man prisiartinti prie jų ir priimti jų silpnumą.

*

Pirmieji žodžiai, kuriais Jėzus kreipiasi į žmones savo misijos pradžioje, yra „Atsiverskite“. Kad galėčiau klausyti Jėzaus ir Jį priimti, reikalingas širdies atsivertimas.

*

Ką galiu pasakyti šiuo momentu apie savo širdies troškimus? Kurių turėčiau atsisakyti, kad iš tikrųjų galėčiau priimti Jėzų? 

*

Žvelgsiu į Jėzų, kuris paskubomis eina prie Galilėjos ežero. Prisiartina prie žvejų, užsiimančių savo mėgstamu amatu, ir jiems sako: „Sekite paskui mane“. (...) „Jie tuoj pat paliko tinklus ir nusekė paskui Jį“. 

*

Pasistengsiu dar kartą išgyventi savo pašaukimo momentą. Kada ir kur tai buvo? Ką tada veikiau?

*

Pabaigos maldoje karštai prašysiu Jėzaus tvirtumo ir apsisprendimo Jo sekime. Pasiliksiu širdies maldoje:

„Iš naujo uždek manyje ištikimybę meilei!“ 

  

  

clicktopray.net