Įsivaizduosiu Jėzų, esantį savo mokinių tarpe. Įsiklausysiu į jų pokalbį. Įsivaizduosiu jų gyvą reakciją į Jėzaus klausimą. Jie gerai žino žmonių nuomones apie Jėzų.
*
Šitą situaciją perkelsiu į savo kasdienybę. Įsivaizduosiu Jėzų, kuris ateina į mano gyvenimą, suranda mane ir klausia, kuo žmonės, su kuriais aš gyvenu kasdienybėje, Jį laiko? Kuo Jėzus yra mano šeimai, bendruomenei, mano draugams? Kaip dažnai tikėjimas ir meilė Jėzui yra mūsų pokalbių tema?
*
Pažvelgsiu į mokinių reakciją, kai išgirsta Jėzaus klausimą: „O kuo jūs mane laikote?“ Pažvelgsiu į jų veidus ir į Petrą, kuris atsako paprastai ir užtikrintai: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“. Tikėjimas yra asmeninis santykis su Dievu. Negali jis remtis tik kitų nuomone ar kieno nors posakiais.
*
Koks būtų mano atsakymas, jeigu dabar išgirsčiau tą Jėzaus klausimą? Ką galiu pasakyti apie savo asmeninį santykį su Jėzumi? Ar jis remiasi giliai patirta draugyste?
*
Jėzus primena Petrui, kad tikėjimas Jėzumi ir draugystė su Juo yra malonė, gauta iš aukštybių nuo Tėvo. Kaip dažnai prašau gilios draugystės malonės su Jėzumi?
*
Jėzus nori veikti Bažnyčioje per paprastus kaip Petras žmones. Pasitiki jais ir patiki jiems labiausiai atsakingas misijas. Ar tikėjimo srityje sugebu savo šeimoje, bendruomenėje būti Petru-Uola? Ar esu jiems kelias, ar kliūtis kelyje pas Jėzų?
*
Nuoširdžiame pokalbyje su Jėzumi paprašysiu, kad patrauktų mane pas save gyvu draugystės jausmu ir suteiktų man drąsos liudyti Jį savo gyvenamoje ir darbo aplinkoje.
