II GAVĖNIOS SAVAITĖ

Ketvirtadienis

Lk 16, 19–31

Jėzus kalbėjo fariziejams:
19 „Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. 20 O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. 21 Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis. 22 Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas.
23 Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. 24 Jis sušuko: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje’. 25 Abraomas atsakė: ‘Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. 26 Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus’.

27 Tas vėl tarė: ‘Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: 28 aš gi turiu penkis brolius – juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą’. 29 Abraomas atsiliepė: ‘Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!’ 30 O anas atsakė: ‘Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų’. 31 Tačiau Abraomas tarė: ‘Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų’.“

 

Mąstymas

Prašyti žmogiškam vargui jautrios ir gebančios su kitais dalytis širdies

Jėzus nori sujudinti, sukrėsti mano širdį jautrumu. Pasakoja man apie dviejų kategorijų žmones: apie neturtingus ir nejautrius žmogiškam skurdui. Kas labiausiai mane sujaudina, o kas pykdo šitame pasakojime?

*

Prisiminsiu visus „Lozorius“, kurie gyvena mano aplinkoje ir kuriuos kasdien sutinku. Kokia yra didžiausia jų nelaimė – materialinė, moralinė ar dvasinė? Ar bandžiau kokiu nors būdu jiems padėti? Kaip? Kur apsileidau? Pasakysiu apie tai Jėzui.

*

Kuo mano dalia yra panaši į Lozoriaus likimą? Koks didžiausias mano sielvartas? Kaip jį priimu? Kaip pakeliu? Išsipasakosiu apie tai Jėzui. Kur jaučiuosi vienišiausias, labiausiai atstumtas? Ką galiu pasakyti apie savo kantrybę?

*

„Mirė elgeta... Mirė taip pat ir turtuolis...“. Mirties akivaizdoje turtai nieko nereiškia. Vienintelė vertybė yra meilė. Tik ji yra amžina. Kas mano didžiausia gyvenimo vertybė? Pasistengsiu tai atvirai įvardyti.

*

Ilgiau sustosiu prie gąsdinančio turtuolio likimo. Šaltas ir besąlygiškas egoizmas gyvenime amžinybėje gali pasikeisti į pražūtingą ir deginančią vienatvę. Nuoširdžiai prašysiu Jėzaus, kad apsaugotų mano širdį nuo nejautraus ir šalto abejingumo.

*

„Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso.“ Prisiminsiu Šventojo Rašto žodžius, kurie labiausiai kvietė mane į atsivertimą. Kaip atsakiau į juos? Ką jie pakeitė mano gyvenime?

*

Nuoširdžiame pokalbyje su Jėzumi atskleisiu giliausius savo širdies troškimus ir prisirišimus. Pripažinsiu savo prisirišimus, kurie uždaro mane nuo kitų. Dienai bėgant dažnai kartosiu: „Jėzau, išmokyk mane gyventi dėl kitų!“