I GAVĖNIOS SAVAITĖ

Penktadienis

Mt 5, 20–26

Jėzus kalbėjo:

20 „Taigi sakau jums: jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į Dangaus Karalystę.“
21 „Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. 22 O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: ‘Pusgalvi!’, turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: ‘Beproti!’, tas smerktinas į pragaro ugnį. 23 Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, 24 palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.

25 Greitai susitark su savo ieškovu, dar kelyje į teismą, kad ieškovas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas – teismo vykdytojui ir kad tu nepakliūtum į kalėjimą. 26 Iš tiesų sakau tau: neišeisi iš ten, kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko.“

 

Mąstymas

Prašyti širdies išlaisvinimo iš pykčio ir keršto, kurie uždaro mane nuo artimo

Atsisėsiu arti Jėzaus ir dėmesingai klausysiu kiekvieno Jo žodžio. Gavėnios pradžioje Jis liepia man padaryti sąžinės sąskaitą apmąstant santykį su artimu. Prašysiu Jo pažinimo malonės. Pirmiausiai peržvelgsiu savo teisumą. Jėzus perspėja mane dėl „sauso“ požiūrio į meilės artimui reikalavimus. Ar sugebu kitiems duoti daugiau negu privalau?

*

Pyktis ant brolio ir kerštingi žodžiai gali mirtinai sužeisti. Jie lyg „nevaldoma ugnis“, kuri degina ir naikina. Jėzaus akyse tai labiausiai teisiama.

*

Ar neauginu širdyje pykčio, kurio nenoriu atsisakyti? Ar nežeidžiu ko nors kerštingu žodžiu? Atiduosiu Jėzui savo neužgesinamą pyktį ir kerštingumą. Melsiuosi už žmones, kuriuos sužeidžiau.

*

Mano dalyvavimas Eucharistijoje yra vienybės ženklas su Dievu ir su visais žmonėmis, kadangi Jis myli kiekvieną. Ar yra mano gyvenime asmenų, su kuriais nesusitaikiau? Kas jie? Ar esu pasiruošęs su jais susitaikyti?

*

Jėzus atkreipia mano dėmesį, kad neatidėliočiau susitaikymo. Atidėliojimas veda į iliuziją, kad „dar turiu laiko...“. Atidėliodamas rengiu sau kupiną kentėjimų ateitį.

*

Prisiglausiu prie Jėzaus ir ištvermingai prašysiu, kad išgydytų mano širdį nuo pykčio ir nesantarvės: „Jėzau, duok man nuolankią ir tylią širdį.“