EILINIS LAIKAS · I SAVAITĖ

Penktadienis

Mk 2, 1-12

Dienos paaukojimo malda

 

Gerasis Tėve,

štai esu tavo akivaizdoje –

žinau, kad tu visuomet su manimi.

Šiandien vėl panardinu savo širdį

į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį – 

jis kasdien dėl manęs aukojasi

ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.

Tegul tavo Šventoji Dvasia

padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,

jo misijos bendradarbiu.

Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis, 

darbus ir kentėjimus,

visa, kas esu ir ką turiu.

Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,

ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis

aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos

melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija:

*

Kad Viešpats suteiktų mums malonę broliškai sugyventi su kitų religijų broliais ir seserimis, meldžiantis vieniems už kitus ir nestokojant atvirumo visiems.

   

Dienos Evangelija

 

 

1 Po kelių dienų, kai Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą, žmonės išgirdo jį esant namuose, 2 ir tiek daug prisirinko, jog nė prie durų nebeliko vietos. O jis skelbė jiems žodį. 3 Tada keturi vyrai atnešė paralyžiuotą žmogų. 4 Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis. 5 Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“ 6 Tenai sėdėjo keletas Rašto aiškintojų, kurie svarstė savo širdyje: 7 „Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“ 8 Jėzus, iš karto savo dvasia perpratęs jų mintis, tarė: „Kam taip manote savo širdyje? 9 Kas lengviau – ar pasakyti paralyžiuotam: ‘Tau atleidžiamos nuodėmės’, ar liepti: ‘Kelkis, pasiimk neštuvus ir vaikščiok’? 10 Bet, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes, – čia jis tarė paralyžiuotajam, – 11 sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“ 12 Šis atsikėlęs tuojau pasiėmė neštuvus ir visų akyse nuėjo sau. Visi be galo stebėjosi ir šlovino Dievą, sakydami: „Tokių dalykų mes niekad nesame matę.“

 

Mąstymas

Prašyti vidinio išgydymo iš to, kas mane paralyžiuoja

Pabandysiu prasiveržti pro žmonių minią, kuri apgulusi Jėzų. Įeisiu į namus, kuriuose Jis moko. Atsistosiu kiek tik galiu arčiau Jo ir kontempliuosiu Jėzų, kuris moko žmones. 

*

Ar trokštu Jėzaus Žodžio? Ar atrandu jėgų „prasiveržti“ pro slegiančius kasdieninius reikalus, kad atrasčiau laiko pabūti su Jėzumi, „skonėtis“ Evangelija? 

*

Atkreipsiu dėmesį į ryžtingumą „keturių“ vyrų, kurie prasibrauna prie Jėzaus su paralitiku. Stebėsiuosi jų tikėjimu. Jie nuleidžia paralitiką pro atvirą stogą į tą vietą, kur mokė Jėzus.

*

Kas labiausiai mane paralyžiuoja gyvenime ir neleidžia pilnutinai gyventi? Ar ryžtingai ieškau Jėzaus, kaip tie „keturi“? Ar pajėgiu stoti Jo akivaizdoje su savo paralyžiumi, prisipažinti Jam?

*

Sergančiojo dėmesį Jėzus nukreipia į paralyžiaus šaltinį, tai yra, nuodėmę. Pirmiausia Jis nori jį išgydyti iš nuodėmės. Jėzus turi galią pagydyti iš sunkiausių nuodėmių. Ar tuo tikiu? Kokios mintys kyla mano širdyje?

*

Ar jau įvardijau nuodėmę, kuri yra mano didžiausių nelaimių šaltinis? Ar pajėgiu ją pripažinti? Ar išpažinau ją Jėzui?

*

Prisiartinsiu prie Jėzaus, kuris žiūri į mane su meile ir tvirtai sako: „Kelkis!..“. Jėzus nori, kad aš pakilčiau iš savo silpnumo lovos.
Su užsidegimu kartosiu:

„Jėzau, padėk man atsikelti.“

 

 

www.clicktopray.org