II ADVENTO SAVAITĖ

Pirmadienis

Lk 5, 17–26

Dienos paaukojimo malda

 

Gerasis Tėve,

štai esu tavo akivaizdoje –

žinau, kad tu visuomet su manimi.

Šiandien vėl panardinu savo širdį

į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį – 

jis kasdien dėl manęs aukojasi

ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.

Tegul tavo Šventoji Dvasia

padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,

jo misijos bendradarbiu.

Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis, 

darbus ir kentėjimus,

visa, kas esu ir ką turiu.

Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,

ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis

aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos

melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija:

*

Melskimės, kad neįgalieji būtų visuomenės dėmesio centre, o institucijos siūlytų integracijos programas, kurios skatintų jų aktyvų dalyvavimą veikloje.

 

Melskimės kad baigtųsi karas Ukrainoje.

 

   

Dienos Evangelija

 

17 Vieną dieną jis [Jėzus] mokė žmones. Ten sėdėjo fariziejų bei Įstatymo mokytojų, kurie buvo susirinkę iš visų Galilėjos ir Judėjos kaimų, taip pat iš Jeruzalės. O Viešpaties galybė skatino jį gydyti. 18 Štai vyrai neštuvais atgabeno paralyžiuotą žmogų. Jie bandė jį įnešti vidun ir paguldyti priešais Jėzų. 19 Nerasdami pro kur įnešti dėl žmonių gausybės, jie užlipo ant plokščiastogio ir, praėmę plytas, nuleido jį kartu su neštuvais žemyn į vidų ties Jėzumi. 20 Matydamas jų tikėjimą, jis tarė: „Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos!“ 21 Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai pradėjo svarstyti: „Iš kur šitas piktžodžiautojas? Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas!“ 22 O Jėzus, perpratęs jų mintis, prabilo: „Kam jūs taip manote savo širdyje? 23 Kas lengviau – ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmes tau atleistos’, ar pasakyti: ‘Kelkis ir vaikščiok?!’ 24 O kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint žemėje galią atleisti nuodėmes, – čia jis tarė paralyžiuotajam, – sakau tau: kelkis, imk savo patalą ir eik namo.“ 25 Tas tuojau atsikėlė jų akivaizdoje, pasiėmė neštuvus ir, šlovindamas Dievą, nuėjo namo. 26 Visus pagavo nuostaba, ir jie garbino Dievą. Apimti baimės, jie kalbėjo: „Šiandien matėme nuostabių dalykų.“

 

Mąstymas

Prašyti vidinės laisvės nuo nuodėmės ir netvarkingų prisirišimų

Įsivaizduosiu save žmonių minioje, kuri klausosi Jėzaus. Atsisėsiu arti Jėzaus. Lukas sako, kad Jame yra stebuklinga gydymo galia. Pažadinsiu savyje adventinį troškimą būti arti Jo.

*

Įsisąmoninsiu, jog kasdieną turiu galimybę susitikti su Jėzumi ir „paliesti“ Jį šventuose sakramentuose. Ką galiu pasakyti apie savo tikėjimą Eucharistijos, Atgailos, Ligonių patepimo sakramentų galia?

*

Žvelgsiu į paralyžiuotą žmogų. Ypatingą dėmesį atkreipsiu į žmones, kurie per stogą ieško priėjimo prie minių apsupto Jėzaus. Įsijausiu į jų sielos būseną ir jų troškimus. Pamatysiu, su kokiu ryžtingumu jie ieško Jėzuje išgydymo stebuklo. 

*

Paklausiu savęs apie savo sielos troškimus. Ko labiausiai laukiu iš Jėzaus? Kas labiausiai gesina mano dvasinius troškimus ir lūkesčius? Kas padeda man juos išskleisti?

*

Jėzus pirmiausia išlaisvina paralyžiuotąjį iš nuodėmės. Nuodėmė gimdo dvasinį paralyžių – paslėptą, tačiau labiausiai sukaustančią gyvenimą negalią. Ką galiu pasakyti apie savo vidinę laisvę? Kas labiausiai įkalina mano gyvenimą? Apie tai atvirai pasakysiu Jėzui.

*

Pastebėsiu Rašto aiškintojų ir fariziejų pasipiktinimą. Jie netiki, kad Jėzus turi galią atleisti nuodėmes. Jėzus pažįsta jų širdies neramybę. Jis stebuklingai išgydo sergantįjį paralyžiumi tam, kad išgydytų jų netikėjimą.

*

Jėzus pažįsta ir mane visą, žino mano „ligas“, ne tik pastebimas akimis, bet ir tas, kurios yra paslėptos nuo žmogaus žvilgsnio. Kokios mintys kyla mano širdyje, kuomet apie tai galvoju?

Nuoširdžiame pokalbyje su Jėzumi paprašysiu gilios ir vaisingos adventinės išpažinties.

 

 

www.clicktopray.org