Liepos 22 d.

Šv. Marija Magdalietė

Jn 20, 1. 11–18

Dienos paaukojimo malda

 

Gerasis Tėve,

štai esu tavo akivaizdoje –

žinau, kad tu visuomet su manimi.

Šiandien vėl panardinu savo širdį

į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį – 

jis kasdien dėl manęs aukojasi

ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.

Tegul tavo Šventoji Dvasia

padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,

jo misijos bendradarbiu.

Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis, 

darbus ir kentėjimus,

visa, kas esu ir ką turiu.

Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,

ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis

aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos

melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija:

*

Melskimės, kad Ligonių patepimo sakramentas jį priimantiems žmonėms ir jų artimiesiems suteiktų Viešpaties stiprybės ir taptų vis labiau matomu užuojautos ir vilties ženklu visiems.

 

Melskimės, kad baigtųsi karas Ukrainoje ir Šventojoje Žemėje.

   

   

Dienos Evangelija

 

1 Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos.

11 O Marija stovėjo lauke palei kapą ir verkė. Verkdama ji pasilenkė į kapo vidų 12 ir pamatė du angelus baltais drabužiais, sėdinčius – vieną galvūgalyje, kitą kojų vietoje – ten, kur būta Jėzaus kūno. 13 Jie paklausė ją: „Moterie, ko verki?“ Ji atsakė: „Kad paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo.“ 14 Tai tarusi, ji atsisuko ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus. 15 O jis tarė jai: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ Jinai, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: „Gerbiamasis! Jei tamsta jį išnešei, pasakyk man, kur padėjai. Aš jį pasiimsiu.“ 16 Jėzus jai sako: „Marija!“ Ji atsigręžė ir sušuko hebrajiškai: „Rabuni!“ (Tai reiškia: „Mokytojau“). 17 Jėzus jai tarė: „Nelaikyk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‘Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą’.“ 18 Marija Magdalietė nuėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką jis jai sakęs.

 

Mąstymas

Prašyti gilaus Jėzaus ilgėjimosi, kuris perkeičia gyvenimą

Prisijungsiu prie Marijos Magdalenos, kuri prabunda prieš aušrą ir pilna skausmo eina prie kapo. Ji nori patepti aliejais mirusio Jėzaus kūną. Pamatysiu jos ašaras, pasimetimą ir netikėtą siaubą, kuomet pamato, kad kapas yra tuščias.

*

Sustosiu prie Magdalenos, išgirsiu jos verksmą, pažvelgsiu į jos ašarotą veidą. Įsijausiu į jos silpnumą, į jos skausmą po Jėzaus netekties. Ji nesiliauja Jo ieškojusi.

*

Ar atsimenu ypatingo Jėzaus ilgėjimosi akimirkas, kuomet Jo ieškojau maldoje, pokalbyje su artimais asmenimis, knygose, rekolekcijose? Kaip tos akimirkos įtakojo mano dabartinį gyvenimą?

*

„Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ Įsivaizduosiu, kad šis klausimas yra užduodamas man asmeniškai. Sustosiu prie savo troškimų, svajonių, gyvenimo planų, santykių. Ko verkčiau labiausiai? Ko iš tiesų ieškau?

*

Įsiklausysiu į Magdalenos pokalbį su Jėzumi. „Susikūprinusi“ nuo savo kentėjimo ir liūdesio, Magdalena Jo neatpažįsta. Ką galiu pasakyti apie savo dvasinę būseną? Kas man padeda, o kas trukdo artintis prie Jėzaus? 

*

Žvelgsiu į Magdaleną, kuomet išgirsta savo vardą: „Marija!“ Atkreipsiu dėmesį, kaip visiškai pasikeičia jos dvasinė būsena. Ji atpažįsta Jėzų. Joje prabunda nuostabus jausmų Jėzui pasaulis.

*

Įeisiu į asmeninį pokalbį su Jėzumi. Karštai Jo prašysiu, kad leistų man patirti susitikimą su Juo, panašiai kaip Magdalenai. Kartosiu:

„Trokštu su Tavimi žvelgti į Tėvą“.

 

 

www.clicktopray.org