XXI EILINIS SEKMADIENIS

Lk 13, 22–30

22 Jėzus ėjo mokydamas per miestelius ir kaimus ir keliavo į Jeruzalę. 23 Kažkas jį paklausė: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?“ Jis pasakė jiems: 24 „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus! Sakau jums, daugelis bandys įeiti, bet neįstengs.“

25 „Kai namų šeimininkas atsikels ir užrakins duris, stovėdami lauke jūs pradėsite belsti į duris ir prašyti: ‘Viešpatie, atidaryk mums!’ O jis atsakys: ‘Aš nežinau, iš kur jūs.’ 26 Tada imsite dėstyti: ‘Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, tu mokei mūsų gatvėse...’ 27 O jis jums tars: ‘Aš nežinau, iš kur jūs. Eikite šalin nuo manęs, visi piktadariai!’ 28 Tai bus verksmo ir dantų griežimo, kai Dievo Karalystėje pamatysite Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus, o patys būsite išvaryti laukan. 29 Ir ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo Karalystėje. 30 Ir štai yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmų, kurie bus paskutiniai.“

 

Mąstymas

Prašyti autentiško ir nuolankaus tikėjimo išgyvenimo kasdienybėje

Žvelgsiu į Jėzų, kuris eina per miestelius ir kaimus. Yra kelyje į Jeruzalę. Sąmoningai ir ryžtingai eina savo kančios vietos link. Yra ištikimas savo pašaukimui ir ryžtingai jį vykdo.

*

„Ar maža bus išgelbėta?“ Kaip dažnai pagalvoju apie paskutinį teismą, dangų ir pragarą. Paprašysiu, kad Viešpats suteiktų man malonę giliai suprasti šias tiesas. Kokie jausmai kyla pagalvojus apie tas tiesas? Pasidalinsiu apie tai su Jėzumi.

*

Jėzus primena, jeigu noriu sekti Juo, turiu dėti pastangas “įeiti pro ankštus vartus“. Kas labiausiai apsunkina mano sekimą Jėzumi? Kur esu sau reiklus, o kur pasiduodu vidutiniškumui bei abejingumui?

*

Jėzus įspėja mane prieš paviršutinišką savo tikėjimo ir pašaukimo išgyvenimą. Išorinio buvimo su Jėzumi praktikos, netgi dažnos ir gražios, yra nepakankamos. Jis bjaurisi kiekvienu, kas aukština pašaukimą ir tikėjimą, o tuo pačiu metu pasiduoda neteisingumui.

*

Atkreipsiu dėmesį, kad Jėzus pabrėžia „paskutiniųjų“, „nežinomų“, „ateinančių iš toli“ vertę. Jis pažįsta kiekvieną iki pačių gelmių. Jėzus nežvelgia į tai, kas netikra, nekreipia dėmesio į žodžius ir išorinę laikyseną, bet į širdį. Romumas ir paprastumas yra didžios širdies ženklas.

*

Ką galiu pasakyti apie savo gyvenimo romumą ir paprastumą? Ar perdėtai nepabrėžiu savo didybės, ar nekovoju dėl „pirmų vietų“? Ar mano tikėjimo išpažinimas, kalbėjimas apie Jėzų atitinka mano gyvenimą ir mano širdies nusistatymą?