I ADVENTO SAVAITĖ

Trečiadienis

Mt 15, 29–37

Dienos paaukojimo malda

 

Gerasis Tėve,

štai esu tavo akivaizdoje –

žinau, kad tu visuomet su manimi.

Šiandien vėl panardinu savo širdį

į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį – 

jis kasdien dėl manęs aukojasi

ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.

Tegul tavo Šventoji Dvasia

padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,

jo misijos bendradarbiu.

Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis, 

darbus ir kentėjimus,

visa, kas esu ir ką turiu.

Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,

ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis

aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos

melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija:

*

Kad mūsų asmeninis santykis su Jėzumi Kristumi būtų stiprinamas Dievo Žodžiu ir maldos gyvenimu.   

   

Dienos Evangelija

 

29 Jėzus atvyko prie Galilėjos ežero. Jis užkopė ant kalno ir atsisėdo. 30 Prie jo susirinko didžiulė minia, kuri atsigabeno su savimi raišų, luošų, aklų, nebylių ir daugel kitokių. Žmonės suguldė juos prie Jėzaus kojų, o jis pagydė juos. 31 Minia stebėjosi, matydama nebylius kalbančius, luošius pasveikstančius, raišius tiesiai vaikščiojančius ir akluosius reginčius. Ir garbino žmonės Izraelio Dievą.

32 Susišaukęs mokinius, Jėzus tarė: „Gaila man minios, nes jau tris dienas žmonės pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. Aš nenoriu paleisti jų alkanų, kad nenusilptų kelyje.“ 33 Mokiniai jam atsakė: „Iš kur mums imti dykumoje tiek duonos, kad galėtume pasotinti šitokią minią?“ 34 Jėzus paklausė „Kiek turite duonos?“ Jie atsakė: „Septynis kepaliukus ir kelias žuveles.“ 35 Jis liepė žmonėms susėsti ant žemės. 36 Tada paėmė septynis duonos kepaliukus ir žuvis, sukalbėjo padėkos maldą, laužė ir davė mokiniams, o mokiniai žmonėms. 37 Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko nulikusius kąsnelius, iš viso septynis pilnus krepšius.

 

Mąstymas

Prašyti savęs atidavimo Viešpačiui malonės

Prisiartinsiu prie Jėzaus, kuris stovi prie Galilėjos ežero. Paprašysiu, kad leistų kartu su Juo įkopti į kalną. Prisėsiu prie Jo. Tyloje būsiu šalia Jo ir sotinsiuosi Jo artumu. Jėzui svarbiausia yra mano buvimas šalia.

*

Atkreipsiu dėmesį į iš visur besirenkančią žmonių minią. Ji trokšta pagydymo stebuklų. Prieisiu arčiau. Įsiliesiu į minią, kad iš arčiau pamatyčiau raišus, luošus, aklus... Kaip jaučiuosi toje minioje?

*

Kokia yra didžiausia mano žaizda? Stabtelsiu ilgiau ties šiuo klausimu. Kas labiausiai man skauda, kas trukdo man gyventi? Ar apie tai kalbuosi su Jėzumi? Ko norėčiau Jo prašyti?

*

Liksiu minioje. Prisiartinsiu prie aklų, nebylių, raišų. Pamatysiu kaip Jėzus grąžina jiems regėjimą, kalbą, kaip jie pradeda vaikščioti. Persisotinusių kančia ir liūdesiu žmonių minia pasikeičia į nustebusią, džiūgaujančią minią, šlovinančią Dievą.

*

Prisiminsiu savo gyvenimo akimirkas, kuriose aiškiai patyriau, kad Jėzus mane išgydo. Kada tai buvo? Kokiomis aplinkybėmis? Iš ko mane pagydė? Kas šiandien iššaukia manyje džiaugsmą, dėkingumą, o kas nusiminimą?

*

Atrasiu Jėzaus žvilgsnį. Pamatysiu Jo akyse meilę ir gailestį. Jis žvelgia į alkanuosius... ir  į mane. Ar pastebiu tą jautrumą, su kuriuo Jis į mane žvelgia? Įsižiūrėsiu į Jėzaus žvilgsnį ir prašysiu, kad persmelktų mane savo meile.

*

Jėzus mato kiekvieną mano troškimą iki pat gelmių. Jis nori jį numalšinti. Koks yra mano didžiausias alkis? Priglausiu galvą prie Jėzaus krūtinės ir kartosiu:

„Tiktai Tu gali nuraminti mano paslėptą alkį“.

 

 

www.clicktopray.org