EILINIS LAIKAS · XIII SAVAITĖ

Ketvirtadienis

Mt 9, 1–8

Dienos paaukojimo malda

 

Gerasis Tėve,

štai esu tavo akivaizdoje –

žinau, kad tu visuomet su manimi.

Šiandien vėl panardinu savo širdį

į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį – 

jis kasdien dėl manęs aukojasi

ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.

Tegul tavo Šventoji Dvasia

padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,

jo misijos bendradarbiu.

Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis, 

darbus ir kentėjimus,

visa, kas esu ir ką turiu.

Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,

ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis

aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos

melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija:

*

Melskimės už viso pasaulio krikščioniškas šeimas, kad savo kasdieniame gyvenime jos įkūnytų ir patirtų besąlygišką meilę ir šventumą.

Melskimės kad baigtųsi karas Ukrainoje.

   

 

Dienos Evangelija

 

1 Įlipęs į valtį, Jėzus persikėlė per ežerą ir sugrįžo į savo miestą. 2 Ir štai jam atnešė paralyžiuotą žmogų, paguldytą ant neštuvų. Pamatęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: „Pasitikėk, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!“ 3 Kai kurie Rašto aiškintojai ėmė murmėti: „Tasai piktžodžiauja!“ 4 Skaitydamas jų mintis, Jėzus tarė: „Kam taip piktai mąstote savo širdyje? 5 Kas gi lengviau – ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės atleistos’, ar liepti: ‘Kelkis ir vaikščiok!’? 6 Ir todėl, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią žemėje atleisti nuodėmes, – čia jis kreipėsi į paralyžiuotąjį: – Kelkis, pasiimk neštuvus ir eik namo!“ 7 Šis atsistojo ir nuėjo namo. 8 Visa tai pamačiusios, minios išsigando ir šlovino Dievą, suteikusį tokią galią žmonėms.

 

Mąstymas

Prašyti gilaus tiesos troškimo ir vidinio tyrumo

Atsisėsiu su Jėzumi į valtį, būsiu šalia Jo. Jis plaukia į Kafarnaumą po to, kai gadariečiai paprašė, kad pasitrauktų iš jų krašto. Įsijausiu į Jo skausmą.

*

Ar galiu pasakyti, kad Jėzus gali įeiti į visus mano gyvenimo „užkaborius“? Ar nenubrėžiu Jam ribų? Ko nepajėgiu Jam atiduoti iki galo? Nuoširdžiai tai Jam išsakysiu. Atiduosiu Jam savo būgštavimus, savo pasipriešinimą, savo nelaisvę. 

*

Atsistosiu arti Jėzaus, priešais kurį guli suparalyžiuotas žmogus. Pamatysiu Jėzaus užjaučiantį, skvarbų žvilgsnį. Jis mato ligotą paralitiko gyvenimą. Pastebi jo didžiausią ligą – jo nuodėmingą gyvenimą. 

*

Susitiksiu su Jėzaus žvilgsniu. Pagalvosiu, kad Jis mato visą mano gyvenimą, mato kiekvieną mano užsiblokavimą, nuodėmę. Prašysiu Jo, kad padėtų man iki gelmių pažinti save, kad išmokintų mane žvelgti į save patį tiesoje. 

*

„Nenusimink, sūnau, tavo nuodėmės tau atleistos“. Įsisąmoninsiu, jog kada tik stoju prieš Jėzų Atgailos sakramente, Jis ištaria man šiuos žodžius. Ką galiu pasakyti apie savo susitikimus su Jėzumi per išpažintį? 

*

Jėzus pirmiausia išgydo paralitiko sąžinę, po to kūną. Jis leidžia man suprasti, koks turi būti pirmasis mano gyvenimo rūpestis. Kokios gyvenimo vertybės man svarbiausios? Kuo labiausiai rūpinuosi? Ką galiu pasakyti apie savo vidinę būseną? 

*

Įsiliesiu į minią, kuri stebisi pagydymo reginiu. Įsisąmoninsiu, kiek daug gaunu iš Jėzaus kiekvienoje išpažintyje, kiekviename susitikime su Juo. Širdimi, kurią Jis nuolat gydo, priglusiu prie Jėzaus ir kartosiu:

„Myliu Tave, mano širdies Gydytojau“.

 

 

www.clicktopray.org